Akmenys, prie kurių vaidenasi

Akmenys, prie kurių vaidenasi

Jei sutemus atsidursit prie akmens ir būsit tyliai, tyliai, galit išvysti ant jų šokančius velnius, šluotas rišančias raganas ar ilgus plaukus besišukuojančias laumes. Tikėta, kad vaidenasi beveik ant kiekvieno akmens. Bet reikia būti atsargiems: per ilgai užsižiūrėjus, slaptų kalbų prisiklausius, galima ir kelio namo neberasti. Ne vienas prie tokių akmenų yra pasiklydęs.

Akmuo visais laikais žymėjo ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, ant kapo užridenti jie apsaugo gyvuosius, kad numirėliai ir jų vėlės nedrumstų žmonių ramybės. Jei ištrūkti bandančios mirusiųjų sielos per žemę ir prasibrauna, tai ties akmenimis sustoja. Tarsi nelaisvėje atsidūrusios, apsigyvena akmenyse. Todėl prie akmenų ir vaidenasi.

Vienoje pasakoje apie numirėlį, kuris gyveno nedorą gyvenimą ir miręs neduoda ramybės, bylojama, kad jį nuraminti galima nebent akmeniu: Ogi girioj yra tokia išpuvusi pušis. Toj pušy aš gyvenu. Netoli tos pušies yr akmuo, o po tuo akmeniu skylė, jeigu po tuo akmeniu į tą skylę kas mane įmestų, aš tai daugiaus niekam nesivaidenčiau.

Mirusiems akmenys statomi ir dabar. Tiesa, pagražinti, padailinti, į paminklus paversti.

Akmeniu pasiversti mėgsta net pats velnias. Savickai iš Tauručionių dar kadaise pasakojo: Važiavom Merkinėn su kaimynu, su Marcinsku. Ir va atvažiavę, Pakrištės kalniukan matom – kad guli avinas. Didelis, bliauna. Sakom: Žmogus kur pirkęs vežės, ir iššoko. Dėkim rogėsna sau. Ir dviese išlipom, įkėlėm į roges. Parvažiuojam namo, iėjom pirkion ir liepiam vaikam eiti iškinkyti arklį ir, kas yra rogėse, išimt ir įnešti į tvartą. Tie išeina, pažiūri – kad rogėse nieko nėra, tik didžiausias akmuo. Sako, kad velnias buvęs. Tai ir dar dabar tas akmuo ant kiemo guli.

2017-04-26 / paskelbė / kategorijoje
Comments

Comments are closed here.