Velnio / laumės nešti ir pamesti akmenys

Velnio / laumės nešti ir pamesti akmenys

Ar žinojote? Pasaulio pradžioje pagrindinė velnių užduotis buvo… nešioti akmenis. Kai Dievas sutvėrė žemę, tai buvo visur tik vieni akmenys. Tada Dievas pasišaukė velnius, liepė tuos akmenis surinkt ir nunešt marios. Tai tie velniukai juos ir rinko.
Nelabieji pamėgo akmenis nešioti, o kad daugiau tilptų, kartais net maišan prisikraudavo. Tik su viena sąlyga – nešioti akmenis velniai gali naktimis, iki kol gaidžiai užgieda: Velniai norėjo per Alaviškių ežerą nutiesti tiltą, nes kėlė vestuves. Kelias naktis iš visų laukų maišuose tempė akmenis ir skandino į ežerą. Vienam velniui benešant akmenį, užgiedojo gaidys, tai velniukui ir iškrito akmuo ant žemės.
Būtent pragydę gaidžiai sutrukdė velnio ir laumės jungtuves netoli Varputėnų. Ten dabar stūksantys Laumės ir Velnio akmenys mena graudžią šių dviejų mitologinių būtybių meilę: Laumė pažadėjo ištekėti už velnio, jei šis nuties iki jos kelią. Nelabasis taip ir padarė – vis nešė akmenis. Tas kelias tarsi kalba apie akmenų rūžos mitologinę kilmę. Vieną didelį akmenį velnias nunešė iki pat laumės, o paskutiniojo nespėjo nunešti, nes gaidžiai užgiedojo. Akmuo perplyšo kaip velnio širdis.
Norėdami pakenkti žmogui, žemės derliui, velniukai nešiodavosi pilną maišą akmenų, kuriais barstydavo dirbamus laukus. Pasakojama, kad vienas toks raguotas kenkėjas Žydiškių kaime, Kaišiadorių rajone, netgi buvo įsirengęs lovą, tiksliau, lovos formos riedulį, ant kurio, tokių šunybių prikrėtęs, ilsėdavosi.

Velnio / laumės nešti ir pamesti akmenys