Akmenys

Išvien su gamta gyvenę mūsų protėviai garbino ne tik medžius, upelius, ežerus, iš gelmių trykštančius šaltinius, žemę, ugnį. Laukų, paežerių, miškų akmenis jie taip pat laikė šventais, pažinojo jų dvasią ir tikėjo nepaprastomis jų galiomis.

Vienokius akmenis mūsų senoliai naudojo buityje, kitokius – šventykloms ar aukurams statyti. Paprasti, niekuo neišsiskiriantys „darbiniai“ akmenys sutvirtindavo namo pamatus, nuguldavo į grindinį arba iš jų tverdavo tvoras. Šventųjų gi ir pajudinti niekas negalėdavo: Norėjo kelią vesti ten, kur akmuo; norėjo iškasti akmenį. Juo giliau kasė, juo akmuo platyn ėjo. Ir neiškasė. Ir paliko – pravedė kelią toliau….

Kadaise, tik po pasaulio sutvėrimo, akmenys buvo minkšti. Ir… jie galėjo augti. Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Vos kam prilietus, akmenys amžiams sustingdavo ir sukietėdavo. Tačiau jų paviršiuje išliko žymės, bylojančios, kad ir pats velnias čia savo leteną buvo prikišęs. Pirmuosius akmenis ypač mėgo piktosios dvasios, velniai, raganos, todėl ir jų paliktų pėdsakų ant riedulių gausu: Šioje vietoje buvęs raistas, kuriame gyvenę raganos ir velniai. Vieną kartą raganos supykusios ant velnių, kad šie jų vaikų nesupa, ir juos išvijusios, o vienas velniukas bebėgdamas užkliuvo už akmens ir įbrėžė jame savo pėdą – duobelę, į kurią tilptų net žąsies kiaušinis. Dabar po lietaus, kai duobė pilna vandens, moterys, grįždamos iš lauko darbų, pasitrina sopamas vietas ir išgyja. …

Jei sutemus atsidursit prie akmens ir būsit tyliai, tyliai, galit išvysti ant jų šokančius velnius, šluotas rišančias raganas ar ilgus plaukus besišukuojančias laumes. Tikėta, kad vaidenasi beveik ant kiekvieno akmens. Bet reikia būti atsargiems: per ilgai užsižiūrėjus, slaptų kalbų prisiklausius, galima ir kelio namo neberasti. Ne vienas prie tokių akmenų yra pasiklydęs….

Ar žinojote? Pasaulio pradžioje pagrindinė velnių užduotis buvo… nešioti akmenis. Kai Dievas sutvėrė žemę, tai buvo visur tik vieni akmenys. Tada Dievas pasišaukė velnius, liepė tuos akmenis surinkt ir nunešt marios. Tai tie velniukai juos ir rinko.

Nelabieji pamėgo akmenis nešioti, o kad daugiau tilptų, kartais net maišan prisikraudavo. Tik su viena sąlyga – nešioti akmenis velniai gali naktimis, iki kol gaidžiai užgieda: Velniai norėjo per Alaviškių ežerą nutiesti tiltą, nes kėlė vestuves. Kelias naktis iš visų laukų maišuose tempė akmenis ir skandino į ežerą. Vienam velniui benešant akmenį, užgiedojo gaidys, tai velniukui ir iškrito akmuo ant žemės. …

Gal dėl savo ramybės ir gebėjimo saugoti paslaptis, o gal dėl amžius kauptos išminties, akmuo nuo seno yra pagrindinis šventviečių akcentas.

Tai – vaišių stalas Dievams. Ant akmenų žmonės berdavo grūdus, dėdavo duoną, kiaušinius, miško gėrybes, pinigus.

Ant akmenų-aukurų žmonės kūreno amžinąją ugnį, skirtą dangaus valdovui Perkūnui. Prašydavo, lietaus, gausesnio derliaus.

Kitą kartą žmonės, rugius nupjovę, tuoj geriausią gubą sudegindavę Ponui Dievui ant aukos. O kad kas kokias dirses ar smilgas sudegindavęs, tai tam dar blogesni javai užaugdavę.…

Akmenimis paversti žmonės kadaise buvo gyvi. Kaip ir mes – juokėsi, verkė, mylėjo. Užkeikti pavirto akmenimis ir liko „užstrigę“ tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Iki šių dienų jie pasmerkti sustingę gyventi amžių amžius.

Užkeikimo galėjo sulaukti kiekvienas. Užteko nepaklusti ar nusižengti. Savo tikram sūnui prasikaltus, motina galėdavo jį paversti akmeniu: Važiavo pasalomis bernas pas mergą, o paskui – į šliūbą. Kada jis buvo kely, motka sužinojo, kur jis išvažiavo, ir sukeikė: Kad tu, sūneli, gyvas neprivažiuotai! Ir vos tik šiuos žodžius ištarė, jos sūnus pavirto akmeniu, kuris ir dabar guli ant Intuponių kapinių….

Ar kada susimąstėte iš kur atsirado akmenys? Pasirodo, Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti Dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, Dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumuliavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo.…