Išvien su gamta gyvenę mūsų protėviai garbino ne tik medžius, upelius, ežerus, iš gelmių trykštančius šaltinius, žemę, ugnį. Laukų, paežerių, miškų akmenis jie taip pat laikė šventais, pažinojo jų dvasią ir tikėjo nepaprastomis jų galiomis.
Vienokius akmenis mūsų senoliai naudojo buityje, kitokius – šventykloms ar aukurams statyti. Paprasti, niekuo neišsiskiriantys „darbiniai“ akmenys sutvirtindavo namo pamatus, nuguldavo į grindinį arba iš jų tverdavo tvoras. Šventųjų gi ir pajudinti niekas negalėdavo: Norėjo kelią vesti ten, kur akmuo; norėjo iškasti akmenį. Juo giliau kasė, juo akmuo platyn ėjo. Ir neiškasė. Ir paliko – pravedė kelią toliau….