Eglė Boba
Vai tu eglele,
Girios dukrele,
Eglele siūbuonėle,
Tai tu siūbavai,
Tai tu liūliava,
Šile gražiai žaliavai.
Žemaitijos nacionalinio parko Jerumbavičinės miške žaliuojanti eglė išskiria ypatingos formos gumbais. Vienas metro skersmens gumbas juosia du trečdačius eglės kamieno. Kitoje pusėje – antrasis gumbas. Jis apima 0,6 kv. m kamieno ploto. Spėjama, kad dėl didžiulių gumbų eglė ir gavo bobos vardą.
Eglės kaip matriarchato simboliai buvo garbinami dar nuo senyvų laikų. Kadaise buvo badmetis, ir viena moteris iš skausmo, kad nebegali išmaitinti savo vaikų, virto medžiu. Ji buvo apsisiautusi šiurkščia skara, tad tapo egle. Senovėje eglišakiais buvo apkaišomas nuotakos vežimas. XVIII–XX a. pr. ant moterų kapų buvo statomi egliniai kryžiai ir paminklai.
Sakmėse eglė laikoma šventu medžiu, į ją perkūnas netrenkia. Velnias po egle nesislepia, nes jos šakos kryžiumi auga. Rumbuotoms eglėms ar šakomis suaugusioms eglėms suteikta įpatinga galia. Tiek senesniais, tiek naujesniais laikais prie eglių monės melsdavosi norėdami išsigydyti luošumą. Etnografai mini, kad prie jų ir jaunas ir senas traukė, jie ten aukojo skaras, kelniaraiščius, kai kurie drabužius ir pinigus, mat buvo įsitikinę kad jeigu kas nors, būdamas patalyžiuotas arba turėdamas kokį nors lužę, pralįsiąs tarp tų dviejų šakų, tai nuo to pasveiksiąs.
Moters apibūdinimą kaip vardą gavusią Eglė Bobą ir jos išskirtinės išvaizdos gumbus galima pamatyti Plungės rajone, Jerumbavičinės miške.
