Kalniškės akmuo
Akmuo lietuvių papročiuose visuomet turėjo išskirtinę vietą. Tikėta, kad tai, kas glūdi po akmeniu, susiję su paslaptingu požemių pasauliu. Gal todėl prie akmenų velniai ir mėgo žmonėms pasirodyti, juos paerzinti, besivaidenant paklaidinti…
Savickai iš Tauručionių dar kadaise pasakojo: Važiavom Merkinėn su kaimynu, su Marcinsku. Ir va atvažiavę, Pakrikštės kalniukan matom – kad guli avinas. Didelis, bliauna. Sakom: Žmogus kur pirkęs vežės, ir iššoko. Dėkim rogėsna sau. Ir dviese išlipom, įkėlėm į roges. Parvažiuojam namo, iėjom pirkion ir liepiam vaikam eiti iškinkyti arklį ir, kas yra rogėse, išimt ir įnešti į tvartą. Tie išeina, pažiūri – kad rogėse nieko nėra, tik didžiausias akmuo. Sako, kad velnias buvęs. Tai ir dar dabar tas akmuo ant kiemo guli.
Po šio nutikimo velnią prie akmenų besivaidenant vis dažniau kaimo žmonės pamatydavo, bet įdomiausia istorija kartą nutiko prie Kalniškės akmens.
Vienas elgeta buvo labai dievobaimingas, tai jis matydavo visokias dvasias. Vieną naktį jam beeinant pradėjo perkūnijos griausti ir smarkiai lyti. Žaibui nušvietus, jis pamatė šieno kupetaitę ir nuėjęs įlindo į šieną. Žaibui nušvietus, žiūri, kad ant kitos kupetaitės velnias Perkūnui užpakalį rodo. Kad trenkė Perkūnas! Bet velnias buvo vikrus ir greit įšoko į medį. Ten parodė Perkūnui liežuvį. Perkūnas vėl trenkė. Galiausiai velnias pašoko ant akmens ir špygą rodo. Taip Perkūnas mušė velnią per visą naktį, bet nepataikė…
Tas akmuo, ant kurio velnias šokinėjo ir špygą rodė, pūpso Kalniškės kaime, Klaipėdos rajone. Šis akmuo ne tik daug mįslingų istorijų mena, bet ir dydžiu pribloškia – jo aukštis 3,10 m., ilgis – 5,05 m., plotis 4 m.
