Kartenos piliakalnis su gyvenviete
Dar vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu bei Lūžties kalnu
Kartenos seniūnija, Kretingos rajonas

Sakoma, kad Kartenos piliakalnį, dar vadinamą Lūžties kalnu, supylė su švedais ir rusais kariavę žemaičiai. Ant to kalno prie Kartenos didelė pilis stovėjusi, kurią valdė žemaičių karalius. Kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo net dvi kariuomenės – švedų ir rusų. Esą, tų kovų metu atsiradęs ir Kartenos vardas. Nesutardami kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, Minijos slėnyje švedai ir rusai susikovė tarpusavy. Nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: Veizėkiet, karė tenaa! [Žiūrėkite, karas tenai!] Nuo to laiko, esą, vietovė gavo Kartenos vardą. Kai kuriems protėviams įstrigo kovos su atėjūnais, todėl kalvą jiems labiau patiko vadinti Švedų kalnu.
Kaip mena senoliai, žemaičių karaliui – geruoju nesibaigė: jis gavo galą su raitelių tuntu pakelėje tarp Kretingos ir Kartenos. Apie vidunaktį negyvi karžygiai išeina iš savo grabo ir mankštinasi kovoje. Kariai yra liepsnoti pavidalai, karalius būna baltai apsirengęs, jis raitas joja ant balto žirgo. Kai laikrodis išmuša pirmą valandą, kariai ir karalius vėl suieško savo kapus balsiai rėkdami „Veikiai laikas išsipildys, kada mes vėl pareisime!“
Netruko išaiškėti, kad anapilin išėjusio žemaičių karaliaus buveinė buvo ypatinga. Pilį aplinkui juosė [Minijos] vandenys. Kalnui esant neaukštam, vandens vilnys plakėsi beveik į pilies sienas. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti. Kada žemaičių karalius dingo ir pilis nuskendo, vanduo nuseko ir netolimais kalno susidarė prūdas, kurs dar šiandien ten matomas. Prūde dar šiandien viena iš žuvų užsilaiko. […] Dažnai bandoma buvo žuvį pagauti, tačiau lig šiolei veltui, nes žuvis sudraskanti kiekvieną tinklą, kuriuo ją norima pagauti. Dar dabar mato baisiąją žuvį tankiai nakties metu išplaukiant ant prūdo paviršiaus.
Greta kalvos, vietinių dar mėgiamos vadinti tiesiog Pilimi ar Pilale, XIII a. plytėjo papėdės gyvenvietė. Ši turėjo būti didelė, šurmulinga ir gal net labai turtinga, nes jos gyvavimą menančių įrodymų – itin daug: nuo išlikusių keramikos šukių, žalvario dirbinių ar degintinių kaulų fragmentų, iki senovinių trobesių pėdsakų bei ugniaviečių.
Jei kada vyksite į Kretingos rajoną, aplankykite ir Karteną, o užlipę laipteliais ant pilies kalno, akimirkai sustokite: čia senųjų viduramžių dvasia – dar gyva!

Objektas : Piliakalniai
Objekto tipas : Piliakalniai
Savivaldybė : Kretingos raj. sav.
Požymiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Listings