Palangos piliakalnio su gyvenviete gyvenvietė

Ten, kur šiandieną Birutės parkas plyti, dar ir pušynu apaugęs Palangos pilies kalnas dunkso. Ant jo anuomet Palangos tvirtovė stovėjo: 1161 m. birželį danų užpulta, po šimto metų vėl kuršiam priklausė.

Senoliai mena greta kalno ir dvi papėdės gyvenvietes plytėjus, o vieną jų – iš smėlio supiltas pasagos formos pylimas juosė. Gražu čia prie Baltijos jūros žmonėms gyventi buvo, tik nuo atvirais vandenimis atplaukiančio priešo vis gintis reikėjo. Apie tai – ir smėliuose rasti strėlių antgaliai bei įmovinis ietigalis dar primena.

Vyrai čia, žalvariniais žiedais mūvėję, laivus kniedijo ir už sidabrinius pinigus gintarą svetimkraščiams pardavinėjo, o moterys – buitimi rūpinosi: ant verpstukų siūlus vyniojo ar žuvį keramikiniuose induose ruošė, tačiau pasipuošti pasaginėmis segėmis – taip pat nepamiršdavo. Gyveno žmonės dažniausiai iš medžio suręstose trobose, tačiau namų ir su drėbto molio sienomis bei nendriniais stogais buvo. Pastarasis elementas – net šiandieną pajūrio krašto architektūros etalonu vadinamas!

Palangiškiai ne tik patogiai prie jūros gyveno, bet ir smalsiai pilies kalno gyvenimą stebėti galėjo. Pasakojama, kad ant jo šventykla–observatorija stovėjo, kurios svarbiausia paskirtis – stebėti Saulės ir Mėnulio judėjimą bei atlikti kalendorinius matavimus buvo. Alkavietėje šventąją ugnį vaidilutė Birutė kūreno, kurią kunigaikštis Kęstutis vėliau jėga išsivežė ir į žmonas paėmė. Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nesgi buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau žmona.

Niekas nebepasakys, ar laiminga vaidilutė santuokoje buvo, tačiau į brangiausias vietoves vėliau ji vis tiek grįžo: sakoma, kad kažkur ant pilies kalno – jos kapas guli. Liaudis su didžiu dėkingumu atmindama tos kunigaikštienės dorybes po mirties įskaitė ją į savo dievų tarpą. Net kai jau visai nunyko pagonystė Žemaitijoje, paprastieji žmonės nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Po žemaičių krikšto 1413-aisiais senoji pagonių šventykla buvo sudeginta. Šiandieną Birutės aukuro ant kalno nėra, ir jokio ženklo apie jo buvimą nėra. Tik kalno papėdėje stovi kukli […] Birutės skulptūrėlė…

Objektas : Piliakalniai
Objekto tipas : Gyvenvietės
Savivaldybė : Palangos m. sav.
Požymiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Listings