Velnio akmuo
Kiekvienas akmuo savitas – unikalus: pasižymi, spalvų,bei reljefo išskirtinumu. Ar, kada yra tekę matyti akmenį su gausybe įdubimų? Vienas tokių – Švendubrės akmuo dar kitaip vadinamas velnio akmeniu.
Švendubrės akmenį velnias nešė. Jis norėjo per Nemuną pernešt į kitą pusę. Norėj užbaigt tą pilį, kur Liškiavoj yra. Išmūrijo apačioj, o viršuj – smėlis. Užgiedojo gaidys – ir numetė. Nebuvo to akmens, o iš po nakties yr.
Norėdami pakenkti žmogui, žemės derliui, velniukai nešiodavosi pilną maišą akmenų, kuriais barstydavo dirbamus laukus. Pasirodo, akmenų nešiojimas velniams vienas malonumas.
Kai Dievas sutvėrė žemę, tai buvo visur tik vieni akmenys. Tada Dievas pasišaukė velnius, liepė tuos akmenis surinkt ir nunešt marios. Tai tie velniukai juos ir rinko.
Švendubrės akmuo lietuviams – šventas. Jo paviršius nusėtas duobutėmis-dubenėliais. Senoliai pasakoja, ten besikaupiantis vanduo stebuklingas ir gydantis. Tokį vandenį žmonės gerdavo kaip vaistą, juo plaudavo žaizdas, sumušimus.
XIX a. viduryje akmenį norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų, o vėliau – Ratnyčios bažnyčios statybai. Tačiau vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Šį įvykį savo užrašuose aprašė lietuvių prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė Mickevičius:
Tų akmenį norėjo suskaldzycia. Kap statė Ratnyčios bažnyčių, cik žmonės nenorėjo duocia tai padaryc, kadgi jį visi laiko šventu <…> An to akmenio, sako žmonės, vyskupai laikė mišias.
Velnio akmuo patenka į didžiausių Lietuvos akmenų dešimtuką. Stūkso Druskininkų sav., Švendubrės kaime.
Akmens apimtis prie žemės siekia 19,7 m, o aukštis virš žemės – apie 3 m.
