Pažymėti akmenys

Pažymėti akmenys

Kadaise, tik po pasaulio sutvėrimo, akmenys buvo minkšti. Ir… jie galėjo augti. Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Vos kam prilietus, akmenys amžiams sustingdavo ir sukietėdavo. Tačiau jų paviršiuje išliko žymės, bylojančios, kad ir pats velnias čia savo leteną buvo prikišęs. Pirmuosius akmenis ypač mėgo piktosios dvasios, velniai, raganos, todėl ir jų paliktų pėdsakų ant riedulių gausu: Šioje vietoje buvęs raistas, kuriame gyvenę raganos ir velniai. Vieną kartą raganos supykusios ant velnių, kad šie jų vaikų nesupa, ir juos išvijusios, o vienas velniukas bebėgdamas užkliuvo už akmens ir įbrėžė jame savo pėdą – duobelę, į kurią tilptų net žąsies kiaušinis. Dabar po lietaus, kai duobė pilna vandens, moterys, grįždamos iš lauko darbų, pasitrina sopamas vietas ir išgyja.

Įspaudus akmenyse galėjo palikti ne tik piktosios dvasios, bet ir Dievas, angelai ar net žmonės. Pėdsakus įspausdavę ir gyvūnai – jautis, šuo, vilkas, ėriukas, esą net arklys yra palikęs savo kanopų žymes.

Kai dar pasaulis nebuvo įgavęs dabartinio vaizdo, pėdas akmenyje palikdavo ir Mergelė Marija su kūdikėliu: Mitkiškių kaime yra akmuo pėduotas. Ant šito akmenio yra dvi pėdos: viena suaugusio, kita – vaiko. Tai seni žmonės pasakoja, kad kadaise Marija vaikščiojo žeme. Akmenys dar buvo minšti, nu, tai ir paliko Kristaus, mažo vaiko, ir Marijos pėda.

Ilgainiui tokius akmenis žmonės ėmė mūryti į pastatų pamatus. XX a. pradžioje, gatviniams kaimams pradėjus skirstytis į vienkiemius, ūkininkai vežėsi protėvių palikimą į naujas sodybas – reti akmenys virto laiptais ar slenksčiais į gryčią, klėtį.

2017-04-26 / paskelbė / kategorijoje
Comments

Comments are closed here.