Pratarmė akmenys

Pratarmė akmenys

Ar kada susimąstėte iš kur atsirado akmenys? Pasirodo, Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti Dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, Dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumuliavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo.

Akmuo lietuviui ypatingas. Vieni saugo paslėptus didelius lobius, ant kitų vaidenasi velniai, raganos, numirę nedorėliai, o akmenų įdubimuose ar po akmeniu esantis vanduo – stebuklingas ir gydantis: žmonės juo vilgė akis, žaizdas, sumušimus, vartojo jį kaip vaistą. Tai gyvybės vanduo.

Zigmantiškių lauke, Rozalimo parapijoje stūkso akmuo. Žmonės jį lanko, meldžiasi, eina aplink jį keliais, laužo jį ir parsinešę namo trina skaudamas vietas. Ant šio akmens pasirodžiusi Motina Švenčiausia: matyti net ženklas – pėda Panelės švenčiausios.

Ne tik vanduo buvo stebuklingas. Nepaprasti , keliantys nuostabą ir susižavėjimą buvo ir paslaptingieji ženklai: raganų, velnių pėdos ir kiti jų palikti pėdsakai. Linkmenų apylinkėj, netoli milžiniško alksnyno, lyg kažkokiame įdubime yra akmuo labai keistos formos: paplokščias, šonai lyg įspausti, vienas galas primena kažkieno galvą. Ir kas svarbiausia – viduryje to akmens yra išspausta lyg pėda. Tame įdubime niekuomet vanduo neišdžiūsta. Žiemos metu užšąla, o vasarą, kai būna dideli karščiai, tada lieka tik truputį drėgna. Tą vandenį, drėgmę vietos gyventojai vartoja kaip vaistus. Kuris atsigers ar nuvelės kokią žaizdą, tai tuojau ir pagydavo.

Akmenys – gyvi. Jie keliauja, turi šeimą, auga. Kaip ir žmonės: Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Nors su pirštu už akmens užkliūtum – jau jis ir nebeaugs. Ir pamatuose, ir laukuose akmenys nebegali augti, nes jie jau yra paliesti, suskaldyti.

Riedulius supančios legendos, padavimai ar kasdieniai pasakojimai mus nukelia į stebuklingą praeitį, kai dievai gyveno tarp žmonių, kai Perkūnas aiškinosi santykius su savo priešu Velniu, o Laumės ir Raganos viliodavo jaunuolius.

Senovės lietuvių tikėjimas akmenimis, jų stebuklinga galia ir svarba, buvo toks didelis, kad dar ir šiandien mes sakome „Pakelsi akmenėlį, rasi auksinėlį“, „Akmuo kantrus, o žmogus dar kantresnis“, „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“, „Akmuo ir be šaknų auga“, „Akmenį dėk namo, o protą – gyvenimo pamatan“, „Darbymety ir akmuo kruta“ ir kt.

2017-04-26 / paskelbė / kategorijoje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *