Akmenimis paversti žmonės kadaise buvo gyvi. Kaip ir mes – juokėsi, verkė, mylėjo. Užkeikti pavirto akmenimis ir liko „užstrigę“ tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Iki šių dienų jie pasmerkti sustingę gyventi amžių amžius.
Užkeikimo galėjo sulaukti kiekvienas. Užteko nepaklusti ar nusižengti. Savo tikram sūnui prasikaltus, motina galėdavo jį paversti akmeniu: Važiavo pasalomis bernas pas mergą, o paskui – į šliūbą. Kada jis buvo kely, motka sužinojo, kur jis išvažiavo, ir sukeikė: Kad tu, sūneli, gyvas neprivažiuotai! Ir vos tik šiuos žodžius ištarė, jos sūnus pavirto akmeniu, kuris ir dabar guli ant Intuponių kapinių.
Prakeiksmo neišvengdavo ir besipykstantys bei turtais negalintys pasidalyti du broliai, kurie neklauso išmintingo seno žmogaus patarimo: Senelis tarė: – Mieli vaikučiai, mums Dievas liepė būti vienybėje, vienas nuo kito niekur nesiskirti, o kartu gyventi, nes vienybė yra galybė. – Broliams tai baisiai nepatiko, norėjo senelį primušti. Vienas užsimojo lazda ir buvo bešeriąs seneliui, o antras griebė strėlę. Bet senelis atsitraukęs tarė: Jei jau jūs taip norit persiskirt, tai šekit – dabar iki pasaulio pabaigos nesueisita! Taip tarus, broliai pavirto akmenimis, o tarp jų virto gilus griovys. Šie akmenys ir griovys dar tebėra Suodžių kaimo miške, vidury balos.
Kartais prakeiksmas būdavo toks stiprus, kad pražudydavo ir šalia esančius, niekuo dėtus žmones.
Vienoje Neries pusėje gyveno mergina, kurią pamilo kitam krante gyvenęs vaikinas. Jaunosios tėvui ar motinai nepatiko būsimas žentas ir esą užtai jaunieji buvo prakeikti. Taigi, kai vestuvininkai kėlėsi per upę, jų vežimai apvirto, visas pulkas, įpuolęs į vandenį, suakmenėjo. Nusekus Neriai arčiau kairiojo kranto vandenyje matomi 4 didesni pabroliais vadinami akmenys. Jie netgi turi žmonių vardus: Stanislovas, Juzefas, Antanas ir Steponas. Keturi mažesni akmenys, vadinami pamergėmis, savo vardų neturi.
Pasakojama kad pasaulio pabaigoje, užkeiktos veselios akmenys atgis ir vėl virs žmonėmis. O kol kas jų dušelės negali nei grįžti žemėn, nei nueiti Anapilin, tad supasi sau ramiai Neries vandenyje, tarp gyvųjų ir mirusių pasaulių…
Užkeiktų, akmenimis pavirtusių mergų ar vestuvių rasim visoje Lietuvoje, ypač jų gausu Dzūkijoje.