Akmenys, po kuriais pakasti lobiai
Akmenys ne tik slepia įėjimą į požemių pasaulį, dažnai po akmenimis, sako, slepiami didžiuliai lobiai:
Vienam neturtingam žmogeliui per tris naktis prisisapnavo: Eik į Vilnių, ten ant tilto atrasi pinigų. Jis nuėjo ir vaikščiojo po tiltą. Ant tilto sėdėjo kažkoks senukas. Tas jo klausia: – Ko tu čia ieškai? Ar nepametei ko nors? – Ne, nieko nepamečiau, bet man prisisapnavo, kad aš čia pinigų rasiu. – Nėra ko sapno žiūrėti. Ir man kartą prisisapnavo, kad toj ir toj vietoj, po tokiu ir tokiu akmeniu yra pakasti pinigai. Nei aš žinau tos vietos, nei aš einu tų pinigų iškasti.
Žmogelis pasidžiaugė – toji vieta kaip tik buvo ant jo paties lauko. Parėjęs namo, nuėjo prie to akmens ir ten atrado užkastus pinigus.
Kartais reikia vidurnaktį ateiti prie akmens ir pastuksenti akmenuku, tada gausi lobį. O štai kernaviškiai tikėję, kad už Neries esantis akmuo slepiąs įėjimą į aukso rūsį.
Įvairios gėrybės yra slepiamos ne tik po akmeniu, bet ir pačiame akmenyje. Štai vienoje pasakoje duktė akmenyje slepia savo nepaprastus drabužius: Tenai buvo akmuo kryžiavas. Atsidarė tas akmuo, ir pasidėjo ji savo rūbus in tą akmenį ir vėl uždarė.
Lobių po akmenimis būta didelių ir mažų, todėl dar ir šiandien prie didesnių akmenų galime pastebėti kasinėjimo pėdsakų: tikima, kad akmenys dar ne visus paslėptus turtus grąžino: Kai alkakmenis dings upės gelmėse, o tada pasirodys paliktieji lobiai: lopšys, kauptukas, akėčios, noragas ir stalo rykai, viskas iš aukso ir sidabro.