Kiti nepaprasti akmenys
Išvien su gamta gyvenę mūsų protėviai garbino ne tik medžius, upelius, ežerus, iš gelmių trykštančius šaltinius, žemę, ugnį. Laukų, paežerių, miškų akmenis jie taip pat laikė šventais, pažinojo jų dvasią ir tikėjo nepaprastomis jų galiomis.
Vienokius akmenis mūsų senoliai naudojo buityje, kitokius – šventykloms ar aukurams statyti. Paprasti, niekuo neišsiskiriantys „darbiniai“ akmenys sutvirtindavo namo pamatus, nuguldavo į grindinį arba iš jų tverdavo tvoras. Šventųjų gi ir pajudinti niekas negalėdavo: Norėjo kelią vesti ten, kur akmuo; norėjo iškasti akmenį. Juo giliau kasė, juo akmuo platyn ėjo. Ir neiškasė. Ir paliko – pravedė kelią toliau.
O jei sumanei šventąjį akmenį suskaldyti – kaltink save – nelaimių neatsiginsi: Dar besprogdinant šventajį, ant Rambyno kalno gulėjusį, akmenį, vienam darbininkui buvo sunkiai sužalota akis ir ranka, o visi, prisidėję prie to darbo, buvo suluošinti; pačius vadeivas ištiko mirtis. Malūnininkas Švarcas iš gretimo Bardėnų kaimo buvo nusikaldinęs iš didžiojo gabalo girnas ir įtaisęs malūne. Netrukus jis nuskurdo, o vieną dieną jį rado įtrauktą į dantratį, visą sužalotą. „Švents tai buvo daikts ir atsikeršij, kad teip jį palietė“, – štai kaip seni žmonės aiškino keistų nelaimingų atsitikimų seką.
Ypatingi akmenys guli ir upėse. Štai Neryje yra nemažai akmenų, išnirusių virš vandens. Įdomu tai, kad daugelis jų vadinami Gaidžiais arba Gaideliais. Vagoje esančių akmenų sausa dalis akinamai balta ir iš tolo matoma. Taip senieji pakrantės gyventojai sekdavo upės lygio svyravimus pagal vieno ar kito upės akmens matomą dalį. Tai buvo tam tikros Neries matuoklės – slūgstančio upės vandens ženklai, nelygu pirmieji gaidžiai, pranešantys apie auštantį rytą. Lietuviai tiki, kad nustatantis laiką gaidžių karalius, kuris kas rytą duoda ženklą angelams ridenti Saulę, gyvena tolimoje mitinės jūros saloje. Šiam gaidžiui pritaria visi likę Žemės gaidžiai!