Atodangos, konglomeratai
Kiek sluoksnių turi Žemė? Kaip skiriasi kiekvieno sluoksnio spalva, struktūra ar forma? Kaip jie vienas su kitu sulipę? Atsakymus galima rasti ne tik bibliotekose ieškant mokslinės literatūros. Nebūtina ir pačiam į rankas paėmus kastuvą bandyti pasiekti Žemės gelmes. Smalsumą patenkinti gali pasižvalgymas po Lietuvoje esančias atodangas. Jose kaip ant delno atsiveria milijonus metų skaičiuojanti Žemės formavimosi istorija.
Skirtingų spalvų bei tekstūrų uolienų ir nuogulų sluoksnius atveriančių atodangų reikėtų žvalgytis plaukiant upėmis ar žavintis aukštais skardžiais. Dažniausiai jos susiformuoja paupiuose ar griovių šlaituose. Dienas iš dienos tekantis vanduo, smiltelę po smiltelės nupučiantis vėjas tarsi sluoksniuotą pyragą atidengia žemės vidų.
Atodangose galima pamatyti ir kaip dirbtinį akmenį iš skirtingų apvalainų gabalų sulipdytas nuosėdines uolienas – konglomeratus. Juos formavusi gamta pasidarbavo kaip statybininkas. Į vieną visumą amžiams sucementuotas smėlis, žvirgždas ar skirtingo dydžio akmenukai sukurią įspūdingų uolų vaizdą. Tokių konglomeratais vadinamų, gamtos paveldui priskiriamų uolienų ne per daugiausiai. Lietaus, vanduo, vėjas, šalia tekančios upės, vis šlifuoja aštriausius kampus ir lašas po lašo, kaip sakoma patarlėse, skaldo į smulkesnius akmenis. Tad kiekvienais metais konglomerato vaizdas gali būti vis kitoks.
Išmanantiems, atodangos ar konglomeratai ne tik akį traukiantis gamtos ornamentas, o visas žinių šaltinis. Net ir iš mažiausio gabalėlio geologai gali nustatyti seniausias planetos jūras ir žemynus, suskaičiuoti kiek kartų slinko ir tirpo ledynai, kur jų vietose tekėjo upės, o kur tyvuliavo marios. Šimtais skaičiuojami atodangų sluoksniai išduoda kaip keitėsi temperatūra, kokie prieš milijonus metų buvo paplitę augalai ar gyvūnai. Atodangos ir konglomeratai paaiškina net kosminius reiškinius.