Didysis Jomantų akmuo
Išvien su gamta gyvenę mūsų protėviai garbino ne tik medžius, vandenį, žemę ar ugnį. Akmenis jie taip pat laikė šventais, pažinojo jų dvasią ir tikėjo nepaprastomis jų galiomis.
Paprastus akmenis skaldydavo ir naudojo buityje, mūrijo pamatus, grįsdavo takus. Sumanius suskaldyti šventąjį akmenį – (tikėta) jog nelaimių neatsiginsi.
Dar besprogdinant šventajį, ant Rambyno kalno gulėjusį, akmenį, vienam darbininkui buvo sunkiai sužalota akis ir ranka, o visi, prisidėję prie to darbo, buvo suluošinti; pačius vadeivas ištiko mirtis. Malūnininkas Švarcas iš gretimo Bardėnų kaimo buvo nusikaldinęs iš didžiojo gabalo girnas ir įtaisęs malūne. Netrukus jis nuskurdo, o vieną dieną jį rado įtrauktą į dantratį, visą sužalotą. „Švents tai buvo daikts ir atsikeršij, kad teip jį palietė.“
Jomantų akmeniui pavyko likti sveikam. Mat kadaise jis slėpėsi po žeme. Riedulį rado ir atkasė Survilų girininkijos girininkas Jonas Kulvinskas norėjęs, kad gražuoliu „Puntuko broliu“ galėtų grožėtis žmonės..
Jomantų akmuo stebina savo ilgiu – 4,7 m. Jo aukštis net 2,58 m., Plotis – 3,91.
Riedulys stūkso Telšių r., Survilų, kaime, Varnių regioniniame parke prie Jomantų miško pažintinio tako, tad vaikštinėdami takais, nepraeikite pro šalį.
