Gandingos piliakalnis

Gandingos piliakalnio su papiliu ir gyvenviete piliakalnis
Dar žinomas kaip Gondingos piliakalnis
Gandingos kaimas, Nausodžio seniūnija, Plungės rajono savivaldybė

Gandingos pilies kalnas, dar vadinamas ir Gondinga. Žilagalviai mena senų senovėje buvus narsų ir garbingą kunigaikštį, kuris turėjęs vienturtę dukrą Gondą. Kunigaikštį žmonės gerbė už narsą ir teisingumą, o Gondą mylėjo už grožį ir švelnumą. Kartą kunigaikštis surengė didelę medžioklę. Į ją susirinko daug svečių. Medžioti su visais išsirengė ir Gonda. Bemedžiodami jie atklydo į Babrungo slėnį. Čia, medžioklės įkarštyje, netikėtai dingo Gonda. Ilgai jos ieškojo. Ristais žirgais naršė miškų tankumynus, kalnus ir slėnius. Pūtė skardžius ragus, šaukė vardu, bet Gondą tarsi žemė prarijo. Tą vietą, kur Gonda dingo, visi ėmė vadinti Gondinga. O vėliau jos atminimui kalną supylė. Štai taip šis piliakalnis gavo savo vardą. Dar manoma, kad Gandingos kalną galėjo supilti šiauriečiai. Švedai, kariaudami su lietuviais ir žemaičiais ir nugalėję juos, kad visai išnaikintų priešus, apipylė ir karius, ir taikius gyventojus smėliu, kurį nešiojo pirštinėmis. Tie švedai buvo nepaprasti žmonės, o milžinai.

1253-aisis metais, ant kalvos, pastatyta medinė senųjų kuršių pilis Gandinga, priklausiusi Žemaitijos gynybinių konstrukcijų tinklui. Vieta tvirtovei parinkta itin sumaniai. Pilį saugojo aukšti kalvos šlaitai, papilys bei Babrungo upė stačiais, šaltinių išvagotais krantais. Pasiekti pilį buvo itin sunku, tuo, užlipę ant kalvos, įsitikinsite ir patys.

Senoliai kalba, kad Gandingos pilis buvusi nepaprasta – slėpusi neregėtus lobius: Kada žuvėdams prisiėjo apleisti Gondingos pilį, tai jie pinigus, auksą, sidabrą, ginklus ir kitus gerus daiktus sunešę į pilies vidų, uždarė geležinėmis durimis ir užpylė jas žemėmis taip, kad nė žymės nebepaliko. Tačiau pasakoja, kad tos durys esančios pietiniame pilies šone ir netoli durų, iš kalno sunkiasi mažas šaltinėlis. Raktus padėję po labai didelio akmens, gulinčio Babrungo užės sietuvoje, prie šiaurinio pilies galo. Saugoti visus tuos turtus pavedę velniams, kurių viršininku esąs „pilies ponaitis“. Išeidami švedai užkeikę, kad po tiek tai metų, kada užeis ant pilies tokio tai amžiaus žmogus, tai pilies lubos lūšiančios ir žmogų užmušiančios. Kadangi nėra žinomi nei žmogaus amžius, nei užkeikimo išsipildymo metai, tai senieji žmonės nelabai mėgdavo pilį lankyti, bet dabar tam padavimui niekas nebetiki. Jeigu kas pasikėsintų savavališkai pilies turtų, tai jis numirtų.

Babrungo slėnyje viduramžišką buitį kūrė senosios gentys. Jas senoliai, kaip labai susivienijusias mena: sumanūs kuršiai supranto, kad visiems drauge taip ir nuo priešo apsiginti bus lengviau, ir prekyba eisis geriau.

Važiuodami pro Plungę, užsukite ir į Gandingos kaimą. Užkopę į lapuočiais apaugusį pilies kalną, ir pasivaikščioję po jo papilį, tikrai išgirsite vėjo pasakojimą menantį didingus kuršių laikus.