Įdomioji Lietuva: uolos, urvai ir duobės

Įdomioji Lietuva: uolos, urvai ir duobės

Mažai kas žino, kad Lietuvoje galima rasti po žeme prieš tūkstančius metų vandens išplautų urvų, paslaptingų bedugnių duobių ir akmeninių uolų. Šie įdomūs gamtos objektai Lietuvoje reti, todėl nuo seno vietinių apipinti legendomis ir padavimais, aiškinančiais mistišką jų kilmę. O kai kurių jų atsiradimo negali paaiškinti net mokslininkai.

Vienas iš tokių paslaptingų objektų – Trakų rajono miškuose esanti didžiulė 4,5 hektarų ploto ir 40 metrų gylio piltuvo formos duobė, vadinama Velnio duobe. Miško paklote apaugusią duobę iš visų pusių supa spygliuočiai medžiai, o pačiame duobės centre telkšo neuždžiūvanti pelkė. Į duobę saugiai galima nusileisti ir iš jos iškopti specialiai tam sukaltais laipteliais.

Vieni mokslininkai sako, kad duobę suformavo prieš tūkstančius metų nukritęs meteoritas. Kiti teigia, jog duobė – požeminio vandens ar slenkančių ledynų darbas. Spėjama, kad duobės vietoje ledynų slinkties suneštos žemės buvo palaidojusios didžiulį ledo luitą, kuris vėliau ištirpo ir paliko ten didžiulę įdubą. Tačiau bendros nuomonės apie duobės kilmę nėra. Trūksta mokslinių įrodymų vienai ar kitai teorijai iki galo patvirtinti. Nenuostabu, kad vietiniai apie Velnio duobę prikūrę gausybę padavimų. Vienas iš jų sako, kad duobės vietoje stovėjusi bažnyčia, kurioje nedoras kunigas merginęs jauną panelę. Pro šalį ėjęs paslaptingas keliauninkas pamatė kunigą su mergele, prakeikė juodu ir pradangino su visa bažnyčia po žemėmis. Kisi kalba, kad pro duobę važiavęs vežimas ir vežęs naują bažnyčios varpą. Tas vežimas su visu varpu prasmegęs duobėję, o varpo gaudesį ir dabar naktimis galima išgirsti. Dar vietiniai kalba, kad naktį atėjus prie duobės ir įsiklausius, galima išgirsti velnius puotaujant ir triukšmaujant. Žmonės kalba, esą duobė yra bedugnė, o tą liudija padavimai apie duobėje prasmegusius ir netoliese esančiame ežere išplaukusius naminius gyvulius.

Jeigu sugalvosite aplankyti Velnio duobę, visai netoliese rasite ir kitą panašų gamtos kampelį – Strėvos įgriuvą. Tai – 10 arų pločio dauba, kurios stačiais 20 metrų aukščio šlaitais galima nusileisti į patį jos centrą. O centre – staigmena. Mažytis, apgriuvęs iš žemės kyšantis stogelis – įgriuvoje prasmegusio medinio pastato liekana. Vietiniai porina, kad čia buvusi karčiama, kurioje velniai puotas keldavo. Įgriuvą juosiantis apžvalgos takas padės nepasiklysti ir vaizdingose aplinkinėse vietovėse.

Na o norint rasti Širvintų rajone esantį Čiobiškio urvą, teks gerokai paklaidžioti. Ne kiekvienam pavyksta jį iš karto aptikti. Tarsi suprasdamas, koks mūsų kraštuose yra retas ir išskirtinis, iš smiltainio klodų sudarytas urvas slepiasi miško tankmėje. Urvo gylis – apie 10 metrų, o jo viduje – dvi tarpusavyje susiekiančios landos. Urvo aukštis prie įėjimo siekia pusantro metro ir tolydžio žemėja. Tačiau landžioti čia nevertėtų – mokslininkai įspėja, kad urvas nėra stabilus ir gali bet kada užgriūti. Tiesa, istorikai neatmeta, jog kadaise urvą savo reikmėms galėjo naudoti pirmykščiai žmonės. Kokia patogi buveinė ir slėptuvė nuo plėšriųjų žvėrių!

Pirmykščius žmones mena ir Skališkių uola, kurią aplankyti galite netoli sostinės Vilniaus, dešiniajame Neries šlaite. Prieš tūkstantmečius ledynų suformuotos uolos aukštis – 3 metrai, o po ja plyti 6 metrų gylio urvas. Nuo uolos lašeliais kapsi šaltinio vanduo. Žiemą urvo viduje jis virsta žavingais varvekliais, vadinamais stalagmitais ir stalaktitais. Senovėje vietiniai tikėjo, kad uola ir po ja esantis urvas – šventi, o šaltinėlio vanduo esą gydantis. Legenda pasakoja, kad uolos vandeniu patepus akis, pasaulis nušvisdavo gražiausiomis spalvomis. Tačiau kartą viena įnoringa ponia tuo vandeniu paplovusi savo šuneliui veidą. Šaltinėlio vanduo nuo to karto netekęs savo gydomųjų galių.

XIX a. virš uolos stovėjo koplyčia ir didelis kryžius. Žmonės uolą vadino Šventąja ir traukdavo prie jos melstis. Ir dabar po uola esančiame urve prietaringi žmonės bei piligrimai palieka žvakių ir šventųjų paveikslų.

Norėdami aplankyti Šventąją uolą, jos koordinates ir žemėlapį rasite interneto svetainėje www.lietuvosgamta.lt. Čia galėsite sužinoti ir apie kitus gamtos objektus. Kiekvieną įdomybę apžiūrėsite unikaliose nuotraukose, paklausysite audio gido patarimų bei galėsite peržiūrėti video įrašus apie Lietuvos gamtą.