Kalnai, gūbriai, skardžiai

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Taip lygumų krašte, Lietuvoje stūksančius kalnus savo poemoje “Anykščių šilelis” aprašė Antanas Baranauskas.

Poeto dėmesio sulaukusiems lietuviškiems kalnams įveikti alpinisto įgūdžių nereikia. Užkopus į viršūnes deguonies taip pat nepritrūksta. Galbūt užsieniečiams tai, kas Lietuvoje vadinama kalnu, net kelia nuostabą ar juoką. Tačiau viršuje atsiveriantys kraštovaizdžiai su upių vingiais, miškais ir kloniais, kaip ir įveikusiems Himalajų viršūnes, visada pamalonina akį.

Kalnais vadinamos aukštos geografinės vietovės daugiausia aptinkamos rytų ir šiaurės vakarų Lietuvoje. Kai kurios kalvos siekia beveik 300 metrų. Aukštojo vardu yra vadinamas ir pats aukščiausias kalnas Lietuvoje, 293 metrų į viršų kylantis netoli Vilniaus.

Tautosakoje, pasakojant apie velnių puotas ar dievų šventyklas, aukštos vietovės dažnai pavadinamos gūbriais. Tai už kalną šiek tiek mažesnės kalvos ar kalneliai.

Nemažiau įspūdingi vaizdai nei nuo kalnų ar gūbrių, atsiveria ir nuo Lietuvos peizažą puošiančių skardžių. Tai šalia vandens telkinių upės, ežero ar jūros susiformavęs vertikalus krantas. Vieni jų statesni, kiti nuolaidesni, tačiau visada nepaprastai įdomūs ir vaizdingi. Belieka tik nepatingėti pamankštinti kojų ir dėl tūkstančio gražiausių žodžių vertų vaizdinių šturmuoti kalnų, gūbrių ir skardžių viršūnes.