Lietuvos šaltiniai – kokie stebuklai trykšta iš žemės gelmių?

Šaltinių vanduo senovėje buvo laikomas šventu, tikėta, kad jis turi gydančių savybių, o jo vandeniu nusipraususios mergelės išgražėja. Ir mūsų laikais kai kurių šaltinių vandenį mielai geria ir vertina vietiniai gyventojai.

Vienas iš tokių šaltinių – Drasūniškio arba Liutikos mineralinis šaltinis. Kaišiadorių rajone, Drasūniškio kaime srovenantis šaltinis įtrauktas į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Šaltinio vanduo vietinių laikomas naudingu sveikatai. Ištyrus paaiškėjo, kad vanduo gausus mineralinių medžiagų: chlorido, natrio, kalio. Vietinių dėl gydomųjų savybių vertinama ir Zarasų rajone, Gražutės regioniniame parke tekanti Rudoji versmelė, Saidžių šaltinis esantis Trakų rajone prie Vosyliukų kaimo, Šakių rajone trykštantis Lekėčių šaltinis ir daug kitų.

Moksliniu požiūriu šaltinių vanduo vertinamas prieštaringai. Neatmetama, kad mineralais gausus vanduo gali būti naudingas sveikatai. Antrą vertus, dėl šaltinių apylinkėse vykdomos ūkinės veiklos į vandenį gali patekti nitratų ir kitų cheminių medžiagų. Todėl gerti reikėtų tik tą šaltinių vandenį, kuris yra nuolat tikrinamas ir pripažintas geriamu.

Gal šaltinių vanduo ir nepagydys nuo visų ligų, tačiau apsilankyti ir pasigrožėti šiuo unikaliu gamtos stebuklu verta. Vienas labiausiai turistų numylėtų šaltinių trykšta Dzūkijos nacionaliniame parke, šalia Ūlos upės. 4 m. ilgio ir 3 m. pločio versmė trykšta iš giluminių žemės sluoksnių dideliu spūdžiu, todėl atrodo lyg vanduo virdamas kunkuliuotų. Iš tiesų Ūlos akies vanduo labai šaltas, gėlas, turi silpną geležies skonį. Vietiniai gyventojai apie Ūlos akį pasakoja daug įdomybių. Teigiama, kad pasemtas tik saulei nusileidus, jis turi stebuklingų gydančių savybių. Dar vietiniai pasakoja, jog kadaise šaltinis buvęs didžiulis, kaip ežeras. Vieną dieną į Ūlos akį įkritęs jautis ir išplaukęs po kelių dienų Daugų ežere. Pats šaltinis nuo to laiko traukėsi, kol liko dabartinio dydžio versmė. Jei aplankysite Ūlos akį, pasižvalgykite ir po apylinkes. Dzūkijos nacionalinis parkas garsus įdomia augalija bei gyvūnija. Netoliese įsikūręs etnografinis gatvinis Zervynų kaimas – puikiai išlaikęs savo senovinį veidą, pripažintas Respublikinės reikšmės architektūros paminklu.

Kitas įdomus šaltinis trykšta Anykščių regioniniame parke, netoli Šventosios upės. Šaltinis Karalienės liūnas skiriasi nuo kitų savo išvaizda. Jis panašus į kūdrą ar nedidelį ežerėlį ir yra laikomas vienu didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje. Legenda byloja, kad į šaltinį kadaise įgarmėjo pro šalį lėkusi karieta, o karietoje sėdėjusi karalienė. Iš čia ir kilęs šaltinio pavadinimas. Kita legenda sako, jog versmėje nusiskandino deivės Mildos aukurą kūrenusi Vaidilutė, kuri nenorėjo krikštytis ir verčiau pasirinko mirti. Ir dabar yra vietinių, tikinčių, kad naktį aplink Karalienės liūną nėra ko vaikštinėti. Esą ten vaidenasi ežero dugnan nugarmėjusi karalienė arba nuskendusi vaidilutė, kurios vėlė išlipa krantan apraudoti prarasto gyvenimo.

Kai kurie šaltiniai lietuvių laikomi šventais ir apipinti legendomis su krikščioniško tikėjimo motyvais. Pavyzdžiui, Krokulės arba Lygamiškio šaltinis, esantis Utenos rajone prie Lygamiškio kaimo. Vietiniai pasakoja, jog kadaise prie šaltinio piemenėliai pamatę Kristų. Vaikai puolę ant kelių ir ėmę melstis. Kristus palaiminęs juos ir išnykęs. Šalia šaltinėlio šiuo metu stovi koplytėlė su Jėzaus Kristaus statula, prie kurios sustoja pasimelsti religingi ir prietaringi vietiniai bei keliautojai.

Lietuvoje trykšta per 220 įvairių šaltinių ir versmių, todėl kur bekeliautumėte, pasidomėkite – gal pakeliui turėsite galimybę išvysti šį įdomų gamtos objektą, apipintą legendomis bei vertinamą lietuvių iki mūsų dienų.

Įdomiausius šaltinius ir versmes lengvai rasite pasinaudoję koordinatėmis ir žemėlapiais, pateiktais interneto svetainėje www.lietuvosgamta.lt. Su juos garsinančiais padavimais ir legendomis supažindins audio gidas, video filmukai bei gausybė geros kokybės nuotraukų. Belieka išsirinkti jus dominantį šaltinėlį ir ruoštis į kelionę!