Medžiai – Kiti medžiai

Kiti medžiai

Kiti medžiai

Lietuvos miškuose, parkuose ir sodybose augantys medžiai išsiskiriantys savo išvaizda ar amžiumi nuo seno buvo siejami su stebuklingomis galiomis, garbinami ir tausojami. Lietuvių liaudies mitologinėje sakmėje pasakojama: kai gegužė kukuoja ant kurio nors medžio, reikia tylutėm prieiti prie to medžio, dar kol gegužė kukuoja, ir nuskinti lapelį ar žievelę ir sužinosi kito žmogaus mintis.
Garbinamų medžių kirsti vengta. Sakmėje pasakota, kad buvęs labai didelis ąžuolas. Sako kas jį nukirs, tai ir pats mirs. Tas ąžuolas visai suseno – visi bijojo jį kirsti.
Kiekvieno medžio galios ir nauda skirtinga. Medžiai kas sau skyriumi būna, tik kartą per tūkstantį metų sueina krūvon, pasišneka, pasiklausinėja, savo galybe pasigiria. Senoliai moko, kad ilsėtis geriausiai po liepa, karo žygį planuoti – po ąžuolu, o gydytis – tarp beržų. Jei ąžuolai sodybose buvo sodinami gimus sūnui, o liepos gimus dukrai, tai retesnių rūšių medžiais dažniausiai stengtasi išsiskirti. Dvarų sodybose ar parkuose sodinti kaštonai, tuopos, tujos, maumedžiai.
Išaugę galingi medžiai tapdavo susibūrimų vietomis, apie juos imta kurti legendas. Lietuvių liaudies padavimas byloja, kad Židonyse augusi vikšna. Švedai ant jos viršūnės kardavę žmones. Išbėgdami iš čia, po tos vikšnos šaknimis jie pakasė labai daug aukso ir tą auksą užkeikė. Po kiek laiko pradėjo ten vaidintis. Sako, naktį važiuojant pro šalį, kaži kas sukerta su šaka per akis.
Dabar išskirtinės išvaizdos kelių šimtų metų sulaukę medžiai – traukos zonos. Aptverti, informaciniais ženklais sužymėti jie traukte traukia lankytojus, norinčius sako akimis pamatyti medžių didybę ir pajusti jų galybę.

Kiti medžiai