Medžiai – Laimos medžiai – Liepos

Laimos medžiai – Liepos

Laimos medžiai – Liepos

Kadaise visos liepos buvo pašvęstos deivei Laimai. Liepa buvo žmogaus likimą nulemiančios Laimos buveinė. Deivė medyje gyvena, iš ten ji ateina, kai reikia padėti. Net pasakose buvo sakoma: tu nueik į girią, rasi trišaką medį, o tame medyje rasi sėdinčias tris mergas. Dvi bus linksmos, o trečia liūdna, susiraukus – tai tavo dalis.
Šventųjų liepų, prie kurių buvo atliekamos apeigos buvo įvairiose Lietuvos vietose. Liepos siejamos su moteriškais medžiais, tad ir malonės prašyti prie jų dažniausiai rinkdavosi moterys. Jos melsdavo meilės, grožio ir sveikatos sau ir savo vaikams. Tikėta, kad liepos skatina augimą. Iš liepų gaminti lopšiai kūdikiams, o silpni vaikai nešti, kad sustiprėtų. Prie liepos užtarimo ir atleidimo eidavo ir su žmonomis susipykę vyrai. Jėzuitas Jokūbas Lavinskis XVI amžiuje aprašęs paprotį, kad lietuviai kūdikiui mirus be krikšto, atneša ir įkelia į liepą, kurią vadina pašvęsta. Vėliau, XIX amžiuje gyvavo paprotys mirus moteriai ant jos kapo sodinti liepą, tikėta, kad medyje apsigyvena jos vėlė.
Liepos buvo garbinamos ir dėl jų žiedų, it masalas traukiančių bites. Kvapnus medis – pagrindinis vasaros medaus aruodas. 1588 metais saugant drevinę bitininkystė, Lietuvos statutas net buvo uždraudęs naikinti liepynus. Liepos lietuvius avė, maitino ir gydė. Iš liepų karnų gamino vyžas, minkšta liepos mediena tiko stalo indams ir įrankiams, virvėms sukti. Liepžiedžių arbata ir medumi gardžiuodavosi ir ligas gydydavo. Liepžiedžių griebiamasi peršalus, kosėjant, sergant inkstų ligomis. Liepžiedžiai tinkami ir grožio procedūroms: mažinant raukšles ar stiprinant plaukus.
Nuo senų senovės liepos buvo sodinamos prie sodybų ir laikomos giminės medžiais globėjais. Kaimuose jos sodintos ir saugantis gaisrų. Liepos medienoje yra nedaug aliejaus, tad į ją perkūnas beveik niekada netrenkia. Liepų alėjos dažnai juosdavo ir dvarų parkus, miestų gatves, pakeles.

Laimos medžiai – Liepos