Perkūno medžiai – Ąžuolai
Didelis, storas, aukštas, galingas ąžuolas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą, vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lietaus nei vienas lašas per ją neperlydavo. Taip pagonių šventu laikytą ąžuolą XIV – XVII amžiuje savo kronikose apibūdina vokiečių vienuoliai. Ąžuoluose buvo įrengiama kulto vieta. Po ąžuolais pagonybės laikais kūrenama ąžuolinių malkų šventoji ugnis, aukojama ąžuole apsireiškiantiems dievams: Perkūnui, Patrimpui, Patimui. Prie ąžuolo melsta jėgų ir sveikatos. Sakoma, kad ąžuolo Perkūnas niekada netrenkia. Griausmas ąžuolo nemušąs, neįšeriąs. Dėl to ąžuolai, kaip perkūnsargiai sodinti prie sodybų, jų šakų prikaišoma trobose po gegnėmis.
Šventų ąžuolų nei kirsti nei šakų laužyti nebuvo galima. Žmonės savo tėvų įtikinti ąžuolo neliesti ir nekapoti, kitaip jie bus nubausti. Kartą vienas piktas žmogus nulaužė kelias ąžuolo šakas ir jas tyčiodamasis mindžiojo kojomis, ir tuojau po to nuo tos rankos ir kojos nusilupusi oda. XVI amžiuje ąžuolynai galėjo sudaryti 15-20 procentų visų miškų ploto. Tuos laikus iki šiol mena gausybė vietovardžių, kuriuose minimi ąžuolai. Pats dažniausias – Ąžuolynė.
Iki bulvių auginimo pradžios ąžuolų gilės buvo pagrindinis pašaras kiaulėms. Atėjus badmečiui, džiovintų gilių miltai maišyti net į duoną. Iki dabar mėgstama pasigardžiuoti gilių kava. Ąžuolo neaplenkia ir žolininkai bei vaistininkai. Jauna blizganti ąžuolo žievė slopina uždegimus, gydo slogą, stabdo kraujavimą. Tvirta ir patvari mediena naudojama laivų statybai, muzikos instrumentų gamybai ar brangiems baldams.
Prie išlikusių senųjų ąžuolų dar XX amžiaus pradžioje buvo kalamas nukryžiuotasis, keliama koplytėlė ar šventas paveikslas. Šiais laikais ąžuolų giraitės – tautos stiprybės ir gyvastingumo simbolis. Vieni ąžuolai primena, kad jų drevėse knygnešiai slėpdavo draudžiamas knygas. Kiti mini reikšmingus laimėtus karo mūšius ar kitus svarbius šaliai įvykius. Lietuvių mintyse ąžuolas visada – girių valdovas: gintarų vainiku dabintas, medžių karalium vadintas.