Medžiai – Raganos medžiai – Pušis

Raganos medžiai – Pušys

Raganos medžiai – Pušis

Kad ir nelengva pušies dalia – ją kerta skaldo, degina, bet ji vis gera, šilta, šviesi. Pušis visas mįsles sumena, pušis žiemos darbus nudirba, pušis ir dainas išdainuoja, ir pasakas seka. Dirbama pušis kilni ir protinga, o gyva – dosni: pušynuose geriausi uogienojai, pušynuose geriausi grybai. Taip apie gyvybės, ramybės ir dvasios medį – pušį, kalbėjo senoliai. Nuo seno ant kalvelių, prie vandens telkinių augančios pušys buvo itin garbinamos. Dar XVII a. išskirtinės išvaizdos, suaugusiomis šakomis ar kamienais medžiai buvo gausiai ligonių lankomi. Prie Kelmės rajone esančios pušies prieš 300 metų vietinis neregys prisėdęs užsnūdo. Sapne išgirdęs liepiant akis pasitrinti to medžio žieve. Nors ir dvejodamas žmogus taip padarė. Kiek paėjęs pajuto, jog regėjimas grįžta. Pavasarį žmonės valgydavo spyglius, kad gautų vitamino C, brazdą vartojo nuovargiui, tarkuotą kankorėžį – dusuliui malšinti.
Stebuklingų galių turinčios pušys dar vadinamos ir raganų medžiais. Pušų paunksmėse raganos puotas keldavo, susirinkimus rengdavo. Manoma, kad Raganų kalno pušis išaugo iš įsmeigtos raganos šluotos, o Vaidlėnų kaime tarp didelių medžių auganti menkutė pušis, taip nustekenta raganoms iš jos renkant smalą pokyliams.
Dar XIX amžiuje tikėta, kad moterų vėlės pereina gyventi pušyse. Kartą Šimonyse pasiklydę vaikai ant Šventuoju vadinamo kalnelio augusioje pušyje pamatė šviesos nutviekstą nepaprastai gražią ponią, skinančią vaisius nuo pušies. Vaikai išsigando, kad vaikščiodami šventame Šile užrūstino šilo deivę, tačiau moteris nuramino, kad jis yra Gailestingumo Motina ir paprašė toje vietoje pastatyti bažnyčią.
Amžinai žaliuojanti pušis iki šiol gerbiama ir saugoma. Dabar pušynai Lietuvoje sudaro daugiau nei trečdalį miškų ploto.

Raganos medžiai – Pušis