Piliakalniai – Gyvenvietės

Gyvenvietės

Gyvenvietės

Pajūryje it baltas auksas tviskančios, minkštos it pūkas smėlio kopos – milžinės mergaitės vardu Neringa rankų darbas. Prie Baltijos jūros gyvenusi mergaitė garsėjo savo išoriniu ir vidiniu grožiu, gerais darbais. Nusprendusi tekėti, surengė vyrams atranką. Paskelbė savo ranką ir širdį atiduosianti tik tam, kuris bus pakankamai stiprus, kad akmenį per marias permestų. Daug buvo bandančių, tačiau tik vienas jaunuolis šią užduotį įvykdė. Tokia naujiena užrūstino Neringą įsižiūrėjusį ir ją vesti planavusį Bangpūtį. Apimtas pavydo, kad jam patikusi mergina susirado jaunikį, Bangpūtys sukėlė didžiulę audrą. Beveik dvi savaites dangus su žeme maišėsi. Jūra ėmė veržtis į kaimus, užpylė vietinių gyventojų laukus ir daržus. Kai jau grasinosi užsemti gyvenamuosius namus, Neringa sumanė gintis. Milžinė mergaitė ėmė saujomis semti ir pilti smėlį taip užtverdama kelią bangoms. Kur saują smėlio išpylė – ten kopos atsirado.

Kopomis vadinamos vėjo supustytos smėlio kalvos Lietuvoje susiformavusios ties Baltijos jūra ir Kuršių mariomis. Kopų galima rasti ir smėlėtose paežerėse, paupiuose, dykumose.

Kopas supustantis vėjas kaskart jas vis iš naujo formuoja. Šalia kopų įsikūrę gyventojai prieš porą šimtų metų ne kartą turėjo kraustytis, kai slenkantis smėlis imdavo laidoti ištisas jų gyvenvietes. Vėjo nešamas smėlis Kuršių nerijoje užpustė net kelis kaimus. Sustabdyti pavojingai slenkančius smėlynus pavyko tik sumanius juos apželdinti.

Gyvenvietės