Senosios lietuvių religijos aukurai

Senosios lietuvių religijos aukurai

Gal dėl savo ramybės ir gebėjimo saugoti paslaptis, o gal dėl amžius kauptos išminties, akmuo nuo seno yra pagrindinis šventviečių akcentas.

Tai – vaišių stalas Dievams. Ant akmenų žmonės berdavo grūdus, dėdavo duoną, kiaušinius, miško gėrybes, pinigus.

Ant akmenų-aukurų žmonės kūreno amžinąją ugnį, skirtą dangaus valdovui Perkūnui. Prašydavo, lietaus, gausesnio derliaus.

Kitą kartą žmonės, rugius nupjovę, tuoj geriausią gubą sudegindavę Ponui Dievui ant aukos. O kad kas kokias dirses ar smilgas sudegindavęs, tai tam dar blogesni javai užaugdavę.

Šie akmenys – laiptai, nuo kurių į žemę leidžiasi dievai, jie buvo garbinami, prie jų mūsų protėviai atlikinėdavo įvairias apeigas.

Net pasikeitus religijai šie akmenys žmonėms liko šventi: juos įmūrydavo į bažnyčių pamatus, jie tapdavo altoriumi. Ir šiandien akmuo, virtęs altoriumi, tarnauja kaip stalas aukoms, o akmenyse su įdubimais bažnyčiose tebelaikomas švęstas vanduo.

Štai koks įdomus būdas išgauti iš po akmens vandenį minimas pasakoje – tereikia suduoti į akmenį arklio koja: O kad kas žinotų, kur yra akmuo prie kaimo ulyčios tai ing tą akmenį suduotų tris kartus su arklio koja, tai tuoj iš po akmens šaltinis išeitų.

2017-04-26 / by / in
Comments