Visi keliautojai žino, kad gerai apgalvotas maršrutas – pusė kelionės sėkmės. O jei dar pasidomėsite lankytinų objektų istorija, praturtinsite ne tik savo, bet ir bendrakeleivių laiką. Savarankiškiems keliautojams dabar dar lengviau suplanuoti žygį po lankytinas Lietuvos vietas – tam tereikia apsilankyti interneto svetainėje www.lietuvosgamta.lt.
Dzūkija – miškingiausias ir rečiausiai apgyvendintas Lietuvos kraštas, kviečiantis keliautojus pabėgti nuo miestų šurmulio į šimtametes girias, paslaptingus raistus, archaišką dvasią išsaugojusius etnografinius kaimelius. Smalsiausiems keliautojams Dzūkijos gamta atvers daug įdomybių: kunkuliuojanti Ūlos akis, bedugnė Velnio duobė, žavingi skardžiai, užkeikti ežerai ir piliaviečių liekanos. Dzūkijos kraštas apipintas legendomis ir padavimais – pasidomėkite jais ir jūsų kelionė įgaus mistiško prieskonio bei sužadins vaizduotę.
Kadaise Lietuvos dvarų parkai buvo atviri tik ponams, grafams ir kitiems didikams, o šiandien mielai priima kiekvieną norintį pailsėti nuo miesto šurmulio ir paklausyti turtingų istorijų. Seniausi Lietuvos dvarų parkai įkurti XVII a., o kai kurie iki dabar prižiūrimi bei puikiai išsilaikę.
Dvarų parkų kultūra labai praturtino Lietuvos kraštovaizdį ir augalijos įvairovę. Parkams kurti į Lietuvą buvo kviečiami šio amato meistrai iš užsienio, vežami mūsų krašte iki tol neregėti augalai. Norėdami pasipuikuoti vienas prieš kitą dvarininkai negailėjo pinigų savo parkams dabinti ir puošti.
Kasdien vėjo vis naujai supustytos Lietuvos pajūrio kopos kalba apie tai, koks trapus ir nuolat kintantis yra gamtos kuriamas grožis. Istoriniai šaltiniai byloja, jog kadaise kopos mūsų pajūryje buvo gerokai aukštesnės ir priminė didžiulius smėlio kalnus, o jų nuošliaužoms garmant į vandenį garsas sklisdavęs už kelių dešimčių kilometrų. Šiuo metu kopos gerokai sumenkusios, tačiau vis dar išlaikiusios savo nepaprastą grožį, unikalią augmeniją ir raminančią, romantišką atmosferą.
Lietuva nėra uolėtas kraštas, todėl lygiuose laukuose ir miškuose stūksantys neįprastai dideli akmenys nuo seno žadino žmonių vaizduotę. Kokiu būdu lygumoje išdygo vienišas kelis šimtus tonų sveriantis riedulys? Gal velnias bėgdamas iš maišo pametė? O gal laumės po jais savo turtus paslėpė ir pažymėjo?
Iš tiesų riedulius į mūsų kraštą prieš dešimtis tūkstančių metų atnešė slinkdami ledynai. Tai – natūralūs gamtos paminklai, senovėje garbinti, apipinti legendomis, ritualų metu naudoti kaip aukurai ar altoriai. Buvo tikėta, kad prie vienų akmenų vaidenasi, kiti ant jų pasėdėjus suteikia vaisingumo ar jėgų. Kai kurie rieduliai laikyti šventais arba prakeiktais. Kiekvienos bendruomenės aptiktas didelis riedulys gaudavo vienokį ar kitokį vaidmenį senovės žmonių gyvenime.
Senovės baltų tautos, tarp jų ir dabartiniai lietuviai, nebuvo gamtos apdovanotos geromis gynybinėmis sąlygomis. Lietuviškos lygumos nebuvo tinkamos nei slėptis, nei gintis. Todėl mūsų protėviai savo rankomis kasė ir pylė įtvirtinimus gyvenvietėms. Dauguma šių prieš tūkstančius metų iškastų struktūrų išliko iki mūsų dienų ir yra vadinamos piliakalniais.
Piliakalniai būdingi tik baltų kultūroje, mat kitos tautos turėjo pakankamai geras gamtines sąlygas tvirtovėms įsirengti. Istorikai teigia, kad pirmieji piliakalniai galėjo būti suformuoti 1000 m. prieš mūsų erą.
Turbūt visi kartais pagalvoja, kaip gera būtų pasislėpti nuo rūpesčių ir darbų negyvenamoje saloje. Bet ar žinojote, kad tam visai nereikia skristi į pasaulio kraštą? Lietuvos ežeruose gausu nuostabaus grožio tiek gyvenamų, tiek negyvenamų salų ir salelių bei pusiasalių.
Lietuviai nuo seno mylėjo ir brangino savo girias, o šimtamečius medžius laikė šventais. Pagarba galingiems ąžuolams, uosiams, liepoms, pušims jaučiama ir mūsų dienomis.
Mažai kas žino, kad Lietuvoje galima rasti po žeme prieš tūkstančius metų vandens išplautų urvų, paslaptingų bedugnių duobių ir akmeninių uolų. Šie įdomūs gamtos objektai Lietuvoje reti, todėl nuo seno vietinių apipinti legendomis ir padavimais, aiškinančiais mistišką jų kilmę. O kai kurių jų atsiradimo negali paaiškinti net mokslininkai.
Iš pažiūros vien lygumos ir miškai, bet atidžiau pasižvalgius, Lietuvos kraštovaizdis slepia daug įdomybių. Prieš tūkstančius metų per Lietuvos teritoriją judėję ledynai sugrūdo kalnų, gūbrių ir skardžių. Senovėje tose apylinkėse gyvenusios baltų gentys ant iškilių vietų statydavosi pilis, kurdavo dievams aukurus ir sodindavo apeiginius ąžuolus. Kalnai buvo gerbiami, apie juos dainuotos dainos, kurti padavimai. Mūsų laikais išliko ne tik tautoaskos apie kalvas ir gūbrius, bet ir ritualų, kuriuos lietuviai vis dar prisimena ir juokais ar ne juokais pakartoja. Pavyzdžiui, lankant kalną, neštis ant jo akmenėlį, simbolizuojantį auką pagonių dievams.
Kokie vaizdai pirmiausia iškyla galvoje, išgirdus žodį „atodanga“? Dažniausiai tai tik neišvaizdūs šlaitai, keistos, iš pirmo žvilgsnio nieko nereiškiančios uolienos. Tačiau kalbant apie atodangas, reikėtų pamiršti žodžius „nieko nereiškiančios“. Iš tiesų, šis gamtos palikimas yra tarsi enciklopedija, pasakojanti apie Žemę, jūras ir miškus, klimatą ar netgi tolimas kosmoso erdves. Visai nenuostabu, kad atodangų netrūksta ir gausiai gamtos apdovanotoje Lietuvoje, tad kiekvienas, norintis pasinerti į Žemės paslaptis, turi progą jas aplankyti.
