Urvai, uolos, duobės
Lygumomis ir miškais mūsų kraštą apdovanojusi gamta nepagailėjo ir neįprastų objektų. Miškų glūdumose ar stačių skardžių pašlaitėse galima rasti ir uolų ir bedugnėms prilygstančių duobių ir net urvinių žmonių buveines primenančių urvų.
Mokslininkai urvais laiko žemėje natūraliai susiformavusias ertmes, kurios tęsiasi bent penketą metrų ir į kurias gali patekti žmogus. Lietuvoje yra urvų, kurių gylis net 10 metrų. Įlindus į vidų net keletas skirtingų ertmių. Tokie, požeminių vandenų išplauti, urvai ne tik žavi gamtos tyrinėtojus. Bent Lietuvoje, kai kurių urvų sienos ne vienus meilės žodelius yra girdėjusios, kai ten jaunuoliai slaptus pasimatymus rengdavo.
Jei urvai, nuo smalsuolių besislapstantiems įsimylėjėliams gali pasitarnauti kaip puikiausia priedanga, tai užkopus ant uolų viršūnių viskas matoma kaip ant delno. Uolomis vadinami dideli, vertikaliai kyšantys akmeninių uolienų kyšuliai su stačiais šlaitais. Uolos gali būti ir ant žemės ir po vandeniu. Dažniausiai jų viršūnės smailėjančios. O uolų sienos styro it nuogos. Mat akmeninių jų šlaitų nedengia dirvožemis, čia neauga augalai.
Kiek uolos stiebiasi į viršų, tiek duobės grimsta gilyn. Atsivėrusios paslaptingos bedugnės bene labiausiai traukia smalsuolius. Netrūksta legendų ir padavimų pasakojančių, kad keliasdešimties metrų gylio duobės susiformavo sulaukus prakeiksmo už nedorus darbus. Į vienų gelmes nugarmėjusio prakeiktos bažnyčios, kitos duobės atsivėrė prasmegus velnių pamėgtoms smuklėms.
Mokslininkai aiškina, kad duobės susiformavo tirpstant ledynams. Keli atskilę didžiuliai ledo gabalai liko palaidoti po nuosėdų sluoksniu. Jiems vėliau ištirpus, žemėje įsispaudė daubos.