Visi medžiai

Medžiai

Medžiai

Seni žmonės pasakoja, kad seniau kalbėjo medžiai. Tai kai žmonės nueidavo pjaut medžių miškan, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Tai priaugo medžių labai daug, nes jų niekas nepjaudavo. Tada dievas užgynė jiems kalbėt.
Miškas, turėjo savo dievus bei dvasias: Miškinį, Samaninį, Medeiną, Žvorūną. Miške pirmą nuskintą uogą ar išrautą grybą žmonės mesdavo ant žemės sakydami pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybelis Samanėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio nepastotų. Šventosiose giriose ir miškuose senovės lietuviai nemedžiodavo, nė vieno medelio nekirsdavo, nė šakelės nenulauždavo, idant nebūtų sužeisti ten gyvenantys dievai. Šventvietėse kūrenta amžinoji ugnis. Šventuose medžiuose gyvenantiems dievams žmonės aukodavo aukas: kiaules, ožius, juodus gaidžius, prie tokių medžių buvo atliekamos įvairios apeigos. Vienas žymiausių XVII a. Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų, etnografų, mitologų Matas Pretorijus rašė, kad 1664 m. Nibučiuose buvusi dvišakė eglė, prie kurios sveikatos prašydavo nadruviai, skalviai, žemaičiai, lietuviai. Garliavos apylinkėse augo dvikamienis uosis, žmonės tikėjo, kad prasispraus pro kamienų tarpą ligos pasilieka kitoje medžio pusėje.
Svetimiesiems t.y. krikščionims į šventus miškus buvo draudžiama užeiti. Tikėta, kad krikščionių prisiartinimas suteps tų vietų šventumą. Įvedus krikščionybę, pagarba medžiams išliko. Į juos imta kelti kryžius, koplytėles, vėl aukota ir melstasi. Dar ir XX a. pradžioje žemaičiai, kai kuriuos miškus laikė šventais. Šventieji medžiai išsiskirdavo savo išvaizda: turėdavo gumbus, suaugusias šakas, būdavę keliakamieniai, išdūlėję, drevėti ar tiesiog didžiausi ir seniausi.
Medžiai lietuvius šildė, avė, maitino ir gydė. Iki šių dienų su pasigardžiavimu geriama ąžuolo gilių kava ar liepų žiedų arbata, mėgaujamasi klevų ar beržų sula. Vos nustačius negalavimus skubama lupti ąžuolo žievės, rinkti pušų kankorėžius.
Medis lietuvių lydėjo nuo gimimo iki mirties – gimus sūnui sodyboje buvo sodinamas ąžuolas, gimus dukrai – liepa. Tikėta, kad Dievas žmogui skiria tam tikras metų skaičių. Jei žmogus neišgyvena sau skirto gyvenimo, jam tenka iki nulemtos datos gyventi įsikūnijus į medžius. Tikėta, kad į blindės medį virsta labai vaisinga moteris, į uosį – teisingas geras vyras. Medis tarsi nepertraukiamos gyvenimo raidos simbolis – nors rudenį ir numeta lapus, o žiemą apmiršta, bet išlieka gyvas.
Išskirtiniai seni medžiai iki šių dienų saugomi ir vertinami. Dar iš šiandien daugelis jų laikomi šventais žaliuoja miškuose, šventviečių teritorijose, šventoriuose, sodybose ar pakelėse. Jei tik jie prabiltų, kaip kad kalbėjo senovėje, kiek sakmių ir padavimų apie protėvių praeitį, dievus, raganas ir velnius papasakotų.

Medžių kategorijos

Visi medžiai