Piliakalniai

Piliakalniai

Piliakalnių kompleksai – neatsiejama didžios mūsų krašto istorijos dalis. Juos sudaro kalnai su pilimis, priešpiliai, papiliai, gretimai šurmuliavusios senovės gyvenvietės. Kartais pilys statytos ne ant kalno, bet piliavietėse. Taip vadintos plynės, upių ir miškų apjuostos, tik tokių mūsų žemėse – vos per dešimt beskaičuojama. Negalima pamiršti ir pilkapynų. Jei pilies kalnai turėjo išlaikyti tvirtovių rūmus, tai supilti kapai – savo gelmėse saugoti protėvių miegą.
Piliakalniai – žemės metraščiai, menantys kone pustrečio tūkstančio mūsų praeities istorijos metų. Paslapčių juose begalė: įvairiausių kovų pėdsakai, kasdienio gyvenimo nuotrupos, senojo tikėjimo atspindžiai…
Senoliai pasakoja, jog piliakalnius supylė milžinai, kareiviai ar net paprasti žmonės. Kad kalnų viduje vietos tiek daug, jog jos pakanka nugrimzdusioms pilims bei dvarams. Kad piliakalniuose skambantys varpai ir grojantys vargonai ten miegančiai kariuomenei netrukdo. Tikėta, kad požemiuose gyvena piktosios dvasios, burtininkai, kad esama lobių, bet įspėjama, kad šių kalnų negalima kasinėti ar net arti.
Svarbūs piliakalnių pakeleiviai – priešpiliai bei papiliai. Uždari priešpiliai tarnaudavo tik pilies ginybai. Tuo tarpu papiliuose gyveno pirkliai, įvairūs amatininkai. Būtent papiliai tapo būsimųjų miestų užuomazga.
Dar daugiau šurmulio būta pilies kalno papėdėje įsikūrusiose senovės gyvenvietėse. Viename šone kas geležį kalė, arklį girdė, kitame –slaptus sandorius suvedinėjo ar gražuolę dukrą pono sūnui įpiršinėjo. Gyvenvietės žmonės ne tik savais rūpesčiais gyveno, bet ir pilies didikų reikmėms tarnavo.
Kunigaikščio Gedimino pastatyta Senųjų Trakų pilis – viena iš seniausių mūrinių tvirtovių Lietuvoje. Būtent tarp šių sienų, gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Mūsų krašte, ne viena dešimtis kryžiuočių statytų piliaviečių, ir tik kelios – priklausiusios lietuviams. Pilys buvo statomos ant kalvų, plynėse, vietose apsaugotose vandens.
Pilkapynai – romiausi kalnai iš visų. Supiltuose kapuose ilsisi mūsų protėvių, senovės baltų, sielos. Žmonės šiuos kapus vadina Milžinkapiais. Joniškiečiuose, Linkaičių sodžiaus lauke, yra dveji senkapiai ir vieni kapeliai. Tie senkapiai abieji Kapmilžiais (Milžkapiais) vadinas. Tarp jų tolumo bus arti verstas. Tai ten buvę kitą kartą milžinų gyvenimai ant tų vietų. Tai jie viens kitam, iš savo namų neeidami, kirvius, kaltus, grąžtus pasidalindavę. Apie milžinus rašęs ir Maironis: Jei kuomet krito karėje karvedys, tai į jo vietą skyrę kitą, o aną sudeginę ant malkinės, sukasdavo aukštus kapus. Vietą, kur buvo kova, laikė garbėje ir akmenimis aptverdavo; dabar tas vietas žmonės paprastai vadina „milžinų kapais“.

Kategorijos

Visi objektai