Bišpilio piliakalnis su gyvenviete
Dar vadinamas Jurbarko piliakalniu, Višpiliu, Viešpiliu
Jurbarkas

Imsrės krante Jurbarke gražus Bišpilio pilies kalnas dunkso. Žmonės mena, kad kartą gyveno du broliai milžinai: Jurgis ir Barkus. Jurgis gyveno dešinėj Nemuno, Barkus – kairėj. Iš ryto numesdavo viens kitam kirvį. Kartą Barkus sudavė Jurgiui netyčia kirviu į smilkinį, ir tas pasimirė. Iš tos širdies skausmo neilgai gyveno ir Barkus. Kai jie mirė, jiems buvo supiltas kapas, vadinamas Bišpiliu. Apie milžinkapį pradėjo augti miestas, kuris nuo abiejų brolių gavo Jurbarko vardą. Dėl šios priežasties vietiniai ir pačią kalvą tiesiog Jurbarku dažnai šaukia.
Po kalnu, bylojama, guli seniai pamirštas ir prakeiktas dvaras, to liudininku tampa paprastas žmogelis. Sako, kad jis vežęs į turgų dešimt centnerių avižų. Nuvažiavo, buvo šlapias laikas, rudens diena. Nuvažiavo jisai – ogi niekas neperka. Mat per vėlai atvažiavo, turgus baigia skirstytis, visi pirkėjai apsipirkę. Grįžta atgal nuliūdęs: rublio reikia, o čia niekas nenupirko avižų. […] Pavažiavęs apie tris kilometrus nuo Jurbarko, žiūri – žmogus at kelio. Avižų žmogelio nuostabai sutiktasis ne tik nupirko visus grūdus, bet ir pinigų daugiau nei reikia davė: su sąlyga, kad kiek pavėžėsiąs. […] Pavažiavau ne per toli – neregėtas dvaras netoli Jurbarko. Į tą dvarą įvažiavau, ne kiemo vartus, bet duris kiemo atidarė. Išsigandau: kariuomenė, sėdi kareiviai ant arklių raiti. Raiti. O, matai, liepia siauru kelučiu, viduriu važiuoti, Na, išpyliau tas avižas, užmokėjo pinigus, įdėjau į kišenę. Paslaptingi piliakalnio gyventojai dėkodami žmogeliui tris bulkutes lauktuvių davė ir namo išleido. Na, arkliai parvedė mane į kiemą. Parvažiavau į kiemą. Kur aš buvau? Ogi aš važiavau paimsriu nuo Jurbarko, tas dvaras – tai ten tikrai Jurbarko pilkalnis. Na, senovės žmonės šneka, kad ten yra užkeiktas dvaras nugrimzdęs. Gal aš jame ir buvau. Grįžęs namo žmogelis vaikams bulkutes paduoti norėjo. […] Žiūri, ogi trys gabalai arkliamėšlio įdėti ir milinio kišenė priterliota! Štai tau ir lauktuvės!
Kalnas – dar Višpiliu bei Viešpiliu vadinamas. Senoliai mena XIII a. čia Kolainių pilį stovėjus, o papėdėje – gyvenvietę plytėjus. Kartą užklupo tvirtovę kryžiuočiai, bet Surmino vadovaujami lietuviai tąkart žinojo, kaip nuo priešo atsiginti. Niekas jau nebepasakys kodėl taip nutiko, tačiau praėjus metam po pergalės – patys tvirtovės šeimininkai ją paliko. O kad tikrai lietuviai į šį kraštą nebegalėtų grįžti, kryžiuočiai pilį sudegino. Ugnis tvirtovę pasiglemžė ir jokių jos pėdsakų nepaliko: stora velėna išsaugojo tik apie aršias kovas bylojančius lankus ar arbaleto strėlių. Na, ir vieną kitą žiestos keramikos šukę – juk sočią sriubą prieš stojant į kovą iš kažko srėbti reikėjo!

Objektas : Piliakalniai
Objekto tipas : Piliakalniai
Savivaldybė : Jurbarko raj. sav.
Koordinatės : 55.088889, 22.766667
Atstumas iki Vilniaus (km) : 187
Požymiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Listings